2013 01 19, šeštadienį, Navinykuose Naujametinė eglutė Navinykų pagrindinėje mokykloje

Šaltą sausio 19-ąją į Navinykų mokyklą susirinko gausus būrys žmonių: mokiniai, jų tėveliai, kaimynai ir giminės, ir daug šios mokyklos absolventų. Vaikai ilgai ruošėsi šventei, todėl programa buvo ne tik ilga, bet ir įdomi. Vyresnieji parodė vaidinimą mokyklinio gyvenimo tema, po to ir mažiausieji, ir didesni šoko tautinius šokius, žaidimus, dainavo, grojo. Tvyrojo šventinė nuotaika. O kai į sceną atkeliavo Kalėdų Senelis, vaikai tikrai nudžiugo.

Naujametinė eglutė – viena iš seniausiųjų mokyklos švenčių, pradėta organizuoti dar pokariu. Šioje mokykloje eglutės programai bemaž visada mokytojai su mokiniais paruošdavo vaidinimą, po to šokius ir dainas. Specialiai pastačius naują mokyklos pastatą 1961-63 metais, padaryta kilnojamoji scena, kuri kasmet sustatoma naujametinės eglutės programai. Tai ta šventė, kur susirenka daugiausia publikos iš išorės. Dar prieš kelerius metus, prieš švietimo reformą, kai mokyklą lankydavo vyresnieji, VII-VIII klasių, mokiniai, po programos sueidavo daug jaunimo pašokti, kadangi organizuodavome šokių vakarėlį su muzika.

Ne kartą svarstėme su mokytojais, ar neišbraukti šios šventės iš mokyklinio kalendoriaus. Gal geriau švęsti kitas šventes, nes gruodį ir sausį pasidaro jų lyg ir per daug: Adventinis ar Kūčių susitikimas, Naujametinė eglutė, Senelės ir Senelio šventė, o netrukus Užgavėnės, Vasario 16-oji. Kartais galvojame, kad gal išvis mokykloje per daug švenčiame, tam skiriame per daug dėmesio ir laiko, tuo pačiu mažiau laiko lieka mokymuisi. Bet visi norime, kad vaikams ir jų tėveliams mokykla būtų patraukli, įdomi, kad noriai ją lankytų, be to, absoliuti dauguma vaikų mėgsta pasirodyti scenoje.

Taigi ar seniausią mokyklos šventę, į kurią susirenka daug žmonių, ypač absolventai, kurie gal ir neturi kitų progų aplankyti savo mokyklą, reiktų išbraukti? Tai nėra senosios sistemos šventė, o Naujųjų metų džiaugsmas. Tuomet švenčia visas pasaulis. Reikėtų pamąstyti, ar gerai įvyko, kad šeimos šventes pradėjome kelti į mokyklas. Tuo suteikėme joms iškilmingumo ir svarbos, pamokėme vaikus gerbti savo tėvus, senelius, bet ar dėl to šeimoje lieka daugiau nuoširdumo, meilės, ar tai tik išorinis pasirodymas už namų sienų? Sunku atsakyti į šiuos klausimus. Bet gal ir nereikėtų giliai neapsvarsčius taip skubėti, patiems taip greitai viską keisti, nes švietimo reformos viena po kitos ir taip sparčiai keičia mokyklinį gyvenimą, ir dažnai grįžtama prie to, kas buvo anksčiau.

Nastutė SIDARIENĖ