Kun. dr. Arvydas Žygas. Mintys apie vaikystę Čikagoje, meilę Lietuvai ir istorinę lietuvių žemę Punske. 2004 09 14 Kauno kunigų seminarijoje

Prisiminimai apie Arvydą Žygą

Arvydui

Devynios saulės švyti
Tavo veide
Kai kalbi su mumis
Paprastais mirtingaisiais

Prasiskleidžia debesys
Kai sieki apkabinti
Ilgomis savo rankomis
Visą pasaulį

Ir lietūs nustoja lyti
Kai žygiuoji paguosti
Kitame kontinente
Nuliūdusį brolį

Žaizdos turėtų išgyti
Nuo tavo šypsenos plačios
Siunčiamos
Nuo puraus debesies

Nėra tam pasauly
Ligos nei mirties

Janina Macukonienė

Apie iškilią asmenybę galima daug pasakoti arba žinojimą ir atminimą laikyti tik širdyje ir prisiminti vis, kas buvo išgirsta, kas pajausta ir kartu išgyventa. Tokiu žmogumi mūsų krašte daugeliui liks profesorius, etnologas, kunigas Arvydas Žygas. Kiekvienas mes jį prisimename kitaip, kitomis aplinkybėmis buvome jį sutikę ir bendravę. Man asmeniškai teko pažinti jį kaip draugą, kraštotyrininką, mokslininką ir, aišku, neeilinį kunigą. Sunku nusakyti žodžiais tai, kas buvo – darbai, mintys, pasikalbėjimai, ir ko jau nebus. Atrodė, kad dar tiek daug bus progų susitikti, pasiguosti, pasitarti, o liko tik nepasakyti žodžiai...

Mielas Arvydai,

Prieš trisdešimt dvejus metus pasirodei Punsko padangėje kaip ryškus žiburėlis, kuris mus visus sujungė ir sušildė. Mes visi norėjome su Tavim bendrauti, o Tu mums visiems radai vietos savo širdyje. Užteko visiems Tavo dėmesio ir atidumo mūsų jaunatviškam mąstymui ir šėlsmui. Daugelį metų šūkis „Atvažiavo Arvydas!” nustumdavo į šalį laikinus nesutarimus ir suburdavo visus į vieną vietą.

Dabar matyti, koks tada buvai mums artimas savo dvasia ir kaip praaugęs mus savo branda, savo mąstymu, žinojimu ir mokėjimu pastebėti, suprasti, įvertinti. Nebuvai abejingas nei lietuviškoms pamaldoms Seinuose, nei šeimų tragedijoms žuvus jauniems žmonėms, nei krašto kultūrai. Buvai praaugęs mus savo išmintimi, mąstymu, žiniomis, o gal ir be galo didele širdimi Lietuvai ir jos žmonėms.

Negalėjome atsistebėti Tavo susižavėjimu mūsų močiutėmis, jų išmintimi ir ypač dainomis. Tai Tu, pasiskolinęs dviratį ar Jono motorolerį, važinėdamas po lietuviškus kaimus, atradai dainų karalienę Magdutę Pajaujienę iš Agurkių ir daugelį kitų tautosakos pateikėjų. Tada mes, jauni žmonės, ne tik nesupratome tokio darbo svarbos, bet ir priemonių neturėjome pateikėjų pasakojimams, dainoms užrašyti. Atvažiavęs į mūsų kraštą ieškojai Lietuvos, kurios negalėjai pasiekti per geležinę uždangą. Turbūt ir atradai, nes po daugelio metų, pabuvęs tikrojoje Lietuvoje ir atvykęs pas mus, sakydavai, kad mes „lietuviškesni už pačią Lietuvą“. Jeigu ir galvojome, kad tai pagyrimas, tokie žodžiai stiprino ir kėlė pasididžiavimą savo kraštu.

Pasiliko atmintyje kaimo šokių vakarėliai, kai mus mokei šokti „Malūnėlį“ ir kitus liaudies šokius. Su nuostaba klausėmės Tavo „tikrojo“ Lietuvos himno giedojimo, pasakojimų apie VLIK-ą ir kitus mums neįprastus dalykus. Ne vienas turbūt tada galvojome, kad tai tik svaičiojimai, nes kaip gali sugriūti tokia galinga imperija, ir kad ta kova su ja tai tik žaidimas.

Didžiausią įspūdį visiems dalyviams paliko Tavo suorganizuotas IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso tęsinys 1979 m. Jis vyko Vaitakiemyje pas Aleksas, kur tada turbūt buvo daugiausia studijuojančio jaunimo. Atvyko nemažas būrys Kongreso dalyvių ir mūsų krašto jaunų žmonių. Daug ir įdomiai kalbėta, bet mums viskas buvo taip nauja ir netikėta, kad turbūt ir ne viską suvokėme, ką kalbėjo Kongreso dalyviai. Ir kaip pavyko tada prikalbinti Vakarų jaunimą vykti į „nedraugišką“ kraštą, nepabijoti saugumo sulaikymo?

Arvydai, buvai daugelyje sričių optimistas ir nebuvo Tau neįmanomų dalykų, bet tikslą pasiekdavai aukodamas save. Šito mokei ir mus, bet ne žodžiais, o pavyzdžiu. Nesvarbu, kaip toli buvai nuo mūsų – mintyse ir pasikalbėjimuose dažnai būdavai kartu. Kaip malonę priėmėme Tavo norą laikyti savo primicijas ir Punske.

Pasistengėme įsiminti Tavo kažkada pasakytus žodžius: „Jeigu yra dangus, tai jame taip gražu kaip per Žolinių atlaidus Punske“. Nuo tada vėl Punsko bažnyčia per atlaidus puošiama vainikais, vėl eina procesija su tautiniais drabužiais ir derlinių vainikais. Gal tik mugės dalyviai jau nesulauks tokio palaiminimo kaip Tavo primicijų dieną, kai kiekvienam suradai ne tik maldą, bet ir gerą žodį. Mes taip laukėme Tavęs sugrįžtant į Punską su Mišiomis kunigystės dešimtmečio proga. Deja... Tu jau iškeliavai pas Dievą ir lauksi mūsų ateinant. Nežinomi Viešpaties planai, kodėl taip anksti išėjai, toks reikalingas visiems buvai, kur begyventum: Amerikoje, Lietuvoje ar mažyčiame Punske. Pasilikai mūsų širdyse, ir šito jau nieks neatims. Galime tik gailėtis, kad švaistėme Tavo brangų laiką ne visada reikšmingiausiems dalykams, kad neišnaudojome galimybės pasisemti Tavo sukauptos išminties ir gerumo. Dar tiek daug visi norėjome Tau pasakyti...

Arvydai, nepakeitė Tavęs sielų ganytojo, vėliau vienuolio drabužis. Likai toks pat geranoriškas, besišypsantis kiekvienam, sutiktam kelyje. Nesiskundei ir suvaržyta laisve, kad į „antrąją tėviškę“ negali atvažiuoti, nes nėra kam pavaduoti ganytojo darbe. Ne kartą skundeisi, kad darbo tiek daug, o dirbančiųjų tiek mažai. O kas dabar Tave pavaduos?

Kiekvienas mes Tave prisimename kitaip, kitokią dalelę saugome, bet yra ir bendrų dalykų. Reikėtų paminėti Tavo suorganizuotą Ateitininkų stovyklą Punske, kai atsivežėte būrį nuostabių jaunų žmonių kartu su kunigu Robertu Grigu. Daug pastangų įdėjai atkurdamas Ateitininkų federaciją Lietuvoje. Tikėjaisi, kad ir Tavo „antrojoje gimtinėje“ įsikurs ateitininkai, bet šito troškimo nebuvo kam išpildyti. Turbūt nebuvo dar laikas, o gal tik vedlio pritrūko.

Tavo gilus mąstymas ir svarus žodis buvo labai reikalingi atsikuriančiai Lietuvai, kurią taip troškai pamatyti. Dėjai visas pastangas, įgijai mokslo laipsnius, kad galėtum atvykti į universitetą, esantį arčiausiai Lietuvos. Papūtė kiti vėjai, ir atvykai į išsvajotą Lietuvą pačiame atgimimo įkarštyje. Buvai į visas puses draskomas, o Tu norėjai suspėti ir padėti keltis savo brangiausiam turtui – Tėvynei Lietuvai. Teko garbė kartu dalyvauti Pirmajame Lietuvos kultūros kongrese, kur Tavo pasakyti žodžiai: „Mes neturime eiti į Europą, nes iš jos niekur neišėjome“, ilgą laiką buvo cituojami moksliniuose straipsniuose ir lietuvių žiniasklaidoje.

Labai didelis Tavo indėlis į etnokultūrą Punsko krašte, nors tiesiogiai tame judėjime ir neteko Tau dalyvauti. Visiems labai reikalingi buvo Tavo svarūs žodžiai apie etnokultūrą, pasakyti per Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos steigiamąjį suvažiavimą. Tai buvo visa paskaita apie etnokultūrą, pateikta taip, kad būtų visiems prieinama. Turbūt reikšmingiausias momentas buvęs Tavo atvykimas į Punską, kai etnokultūra buvo labai slopinama, folkloro ansambliai neturėjo kur prisiglausti, o pradėtas kurti muziejus buvo be tinkamos įrangos ir šilumos. Toje šaltoje senojoje klebonijoje klausėmės Tavo minčių apie liaudies išmintį, apie mūsų krašto dvasinį turtą, apie surinktą medžiagą, kuri ilgus metus buvo naudojama kaip Tavo mokomoji priemonė studentams. Viskas atrodė aišku ir paprasta – nenuleisti rankų ir dirbti tokiomis sąlygomis, kokios yra, ir neiššvaistyti sukauptų krašto lobių.

Labai didelė Dievo dovana ir Tavo žmogiškasis bruožas – paguosti vargstančius ir nelaimingus. Išgirdai šauksmą ir atvykai į Punsko mokyklą su rekolekcijomis, norėdamas paguosti avarijos metu nelaimę patyrusias šeimas ir mokinius. Mokei mus, kad būtume ištvermingi kančioje, bet kartu ir pasikliautume Dievu.

Arvydai, Tavo atmintis fenomenali. Sugrįžęs į Punską po dvidešimties metų prisiminei visus: ir tuos, kurie spėjo užaugti, ir tuos, kurie spėjo pasenti. Įdomu būtų žvilgtelėti į dienoraštį, kurį taip kruopščiai rašei, ir pasiklausyti Tavo minčių, susigrąžinti tikrovę, kurios daugelio faktų jau nebeatkuriame. Dar įdomiau būtų bent pasižiūrėti į surinktą Punsko krašte folklorinę medžiagą. Apie galimybę persirašyti Tavo ekspedicijų metu užrašytą medžiagą galima tik pasvajoti.

Mes buvome Tau pirmoji Lietuva, kurią taip norėjai pamatyti. Su kokia meile žvelgei pro aukštą spygliuotų vielų sieną į Lietuvos žemę, į tėvų ir senelių gimtinę, kuri buvo taip arti ir taip toli. Ir kas tokie buvo tie tėvai ir mokytojai, kad įkvėpė tiek daug meilės Lietuvai ir padėjo taip giliai dvasiškai bręsti svetimoje žemėje ir aplinkoje?

Tėveliai ir mokytojai didžiuokitės savo Sūnumi, o mes, jį pažinojusieji, būkime tvirtesni meile savo kraštui, turėję tokį pavyzdį ir galimybę su juo gyvai bendrauti. Lai ta išmintis ir meilė stiprina mus ir vienija tolesniems darbams lietuviško krašto labui.

Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona VAICEKAUSKIENĖ

Prisiminimai apie Kostą Sidarį

Išeina žmogus iš šio pasaulio ir daug ką su savimi išsineša. Visi jo darbai pamažu eina užmarštin, o klaiki tuštuma, kuri lieka pačių artimiausiųjų širdyse, taip pat laikui bėgant užsipildo kuo nors kitu.

Kostas Sidaris, ilgus metus gyvenęs vienas, į amžiaus pabaigą gal ir neužėmė labai daug vietos artimųjų širdyse. Buvo santūrus, stengėsi visą laiką būti savarankiškas ir nepriklausomas, kitų neapsunkint ir sunkiai ligai atėjus, visą laiką dalintis su kitais tuo, ką turėjo. Visada labiau brangino ne materialines, o dvasines vertybes. Likęs jo turtas tai knygos, kurių didžiąją dalį jau prieš pora metų perdavė „Žiburio“ mokyklos bibliotekai, jo pačio parašyta knyga, surinkta medžiaga švietimo ir kultūros istorijai, o visų pirma išdainuotos dainos, sukurti ansambliai ir išugdytas didelis būrys mokinių...

Mūsų lietuvių visuomenei Kostas Sidaris atidavė labai daug. Ilgus gyvenimo metus dirbo mokytoju ir lietuviškų mokyklų vadovu, o šalia savo tiesioginio darbo, būrė aplink save kaimų bendruomenes, atiduodamas visą energiją meno ansambliams, kuriems vadovavo, ir investicijoms, susijusioms su visuomeninės paskirties pastatų statyba.

Svarbią vietą Kosto Sidario gyvenime užėmė Vaitakiemis. Čia jis pragyveno nemažą savo amžiaus dalį – turbūt patį darbingiausią ir brandžiausią laikotarpį, ir atliko pačius svarbiausius darbus švietimo, kultūros ir tautiškumo puoselėjimo srityse. Vaitakiemis, galima manyti, iki paskutinių dienų jam pasiliko labai brangus. Belikus savaitei gyvenimo prasitarė, kad gailisi išsikėlęs iš Vaitakiemio. Galbūt jam buvo skaudu, kad visuomeniniais pagrindais statytas pastatas mokyklai, dėl kurio jis įdėjo tiek savo energijos, juodo darbo ir asmeninių lėšų, dabar stovi apleistas ir tuščias, o mokyklos, kuri jo vadovavimo laikais klestėjo, garsėdama įvairiais pasiekimais – nėra.

Apie Kosto Sidario veiklą Vaitakiemyje galime daug sužinoti iš Vaitakiemio mokyklos kronikos, kurią jis pats tiksliai ir sąžiningai rašė (ją galima būtų išspausdinti kaip atskirą leidinį). Apie gausius renginius, kuriuos organizavo šiame kaime ar kuriuose dalyvavo su mokyklos ar kaimo kolektyvais, sužinotume pavartę senus „Aušros“ numerius, LVKD protokolus, kitus šaltinius... Bet priartinant skaitytojams Kostą Sidarį kaip asmenybę jam išėjus Anapilin ne mažiau svarbūs ir Vaitakiemio gyventojų prisiminimai.

Kai Kostas Sidaris vėlyvą 1963-iųjų metų rudenį buvo paskirtas Vaitakiemio mokyklos mokytoju ir, rodos, iškart vedėju (tada direktoriais mokyklų vadovai nebuvo vadinami), aš buvau pirmos klasės mokinė ir mokiausi klasėje, įrengtoje nemažame Kuosų gyvenamajame name. Čia tada mokėsi mažesnieji mokiniai, o pas kaimynus Berneckus buvo dvi klasės vyresniųjų ir biblioteka. „Mokyklinis koridorius“, kurį mokytojai turėdavo įveikti per pertrauką, buvo ne mažiau kaip 200 m ilgio.

Naujo mokytojo laukėme nekantraudami. Buvo paskleistas gandas turbūt vaikams pagąsdint, kad jis labai griežtas, o negerus vaikus pririša prie motociklo ir šie turi spėti bėgti, kai jis važiuoja. Iš tiesų naujasis mokytojas turėjo puikų motociklą MZ, tačiau tokiems tikslams jo nė nemanė naudoti, o nusikaltusius mokinius bausdavo tikrai originaliais metodais (tegul jie lieka mūsų, vaitakiemiokų, paslaptis). Mokytojas iš tiesų mus žavėjo teigiama prasme. Jaunas, gražios išvaizdos vyras, labai įdomiai dėstantis savo dalykus (mokė iš pradžių visko pradinukus, o vyresniuosius geografijos, biologijos, sporto, muzikos, darbų ir kitų, priklausomai nuo poreikių, kaip ir kiti kaimo mokyklose), mokantis kartais pajuokauti ir išreikalauti. Vertino teisingai, bet aukščiausią pažymį net ir labai geram mokiniui gauti buvo tikrai nelengva. Balso per pamokas jam kelti tikrai nereikėdavo, nors pasitaikydavo ir gerokai išdykusių mokinių. Jutome, kad tarp mūsų ir mokytojo yra kažkoks didelis atstumas, kurio negalima peržengti, ir tai kartais kai kam trukdė net atsakinėjant. Nuo tų „mokinio“ santykių sunku buvo išsivaduoti ir baigus mokyklą, kai reikėjo bendrauti jau visai kitoje plotmėje, nors buvęs mokytojas buvo tikrai nuoširdus.

Be pamokų, Kostas Sidaris labai daug dėmesio skyrė mokinių muzikiniam ugdymui. Ne visi buvome talentingi šioje srityje, bet mokykliniame chore, man rodos, dainavome visi (bent jau visos merginos). Mokytojas, nors nebaigęs aukštųjų muzikos mokyklų, su akordeonu rankose taip mus išmiklindavo, kad tikrai puikiai padainuodavome įvairių renginių metu, o vaikų sąskrydžiuose laimėdavome už dainas pirmąsias vietas (tuo metu dažniausiai prie Seivų ežero buvo ruošiami turbūt Vaikų dienos proga sąskrydžiai, į kuriuos suvažiuodavo daug aplinkinių mokyklų su meno programėlėmis, ir už jas būdavo skiriamos vietos).

Nors mokyklos darbo sąlygos tikrai buvo sudėtingos („mokyklinis koridorius“ išsitęsė vėliau iki pusės kaimo, nes prireikė papildomai klasę įrengti dar pas Vaškevičius, o vėliau ir pas Gaidzinskus), Sidaris, būdamas direktorius, aprūpindavo ją įvairiomis mokymo priemonėmis, žaidimais. Atsimenu, fizinio lavinimo pamokoms visiems užtekdavo rogučių, pačiūžų, pakankamai buvo žemėlapių. Žiemą per pertraukas ir po pamokų žaisdavome šaškėmis, šachmatais (nežinau, ar kurioje kitoje kaimo mokykloje kas šio žaidimo išmokė), net nedidelį biliardą, turėjome ir kitų įvairiausių stalo žaidimų. Į mokyklą dažnokai atvykdavo kilnojamasis kinas. Mokymo lygis taip pat buvo stebėtinai aukštas: dalyvaudavome ir laimėdavome dalykinėse olimpiadose, konkursuose, o baigusių aukštąjį mokslą buvusių Vaitakiemio mokinių skaičiaus turbūt iki šiol neviršijo nė vienas kitas kaimas.

Atvykus Kostui Sidariui į Vaitakiemį, kaimas iškart suaktyvėjo. Greitai susibūrė choras, buvo statomi vaidinimai, nors ir ne šio mokytojo iniciatyva pinami patys gražiausi Žolinių vainikai, ruošiami suaugusiųjų pokyliai mokyklinės eglutės, mokslo metų pabaigos, laukų šventinimo ir kitomis progomis. Jau nelabai daug beliko tų žmonių, kurie kaip suaugę tuose susibūrimuose dalyvavo. Aš, būdama vaikas ar vėliau paauglė, žinodavau, kad taip bendraujama, nes tuose suėjimuose dalyvaudavo ir mano tėvai, o matydavau iš šalies tada, kai Kostas Sidaris su mama Marija bei kurį laiką ir su teta Ieva nuomojo pas mus kambarius – nuo tada, kai pastatėme naują namą, turbūt nuo 1967-ųjų, iki tol, kol buvo pastatyta nauja mokykla. (Anksčiau keletą metų Sidariai gyveno pas Kereišius, sodyboje, buvusioje pačioje kaimo pradžioje nuo Navinykų pusės, kuri jau seniai nugriauta.) Pas Kostą Sidarį lankėsi tikrai daug žmonių. Jis svečius labai nuoširdžiai priimdavo ir pavaišindavo. Vaišindavo ir stipriaisiais gėrimais, tačiau, mano mamos liudijimu, ragindamas išgerti, pats svečius „apgaudavo“, nes sau įsipildavo iš butelio konjako spalvos arbatos. Toks mokytojo svetingumas, be abejo, pritraukdavo žmones kultūrinei, patriotinei veiklai, vėliau visuomeniniam darbui prie mokyklos pastato statybos (tas pastatas buvo įformintas kaip kultūros namai, nes mokyklai statyti negauta leidimo). Prie vaišių ir tik šiaip apsilankius Sidario bendražygiams dažniausiai skambėdavo dainos. Jo niūniavimas, dainavimas ar grojimas girdėdavosi nuolat: ir tada, kai būdavo vienas namuose, ir kai eidavo pasivaikščioti.

Kita mokytojo aistra buvo knygos. Išsikraustydamas iš mūsų namų padovanojo mums, savo mokinėms, jų pilną didelę lentyną. Apskritai buvo dosnus ir atsimindavo artimesnių žmonių vardadienius, kitas šventes. Jį taip pat visi įvairiomis progomis stengdavosi apdovanoti, pagerbti.

Atsimenu, mes, vaikai, labai mylėjome Kosto mamą. Jiems tik atsikrausčius į Vaitakiemį ji apsilankė pas mus, giminaičius (senelio Kmieliausko pusseserė), ir nuo to laiko palaikė labai artimus ryšius. Buvo labai darbšti, labai gera ir turbūt todėl mūsų mama neatsisakė jos slaugyti sunkiai sergančios, nors tada pas mus Sidariai jau negyveno.

Janina Macukonienė


LAKŠTINGALA NEGALI NEČIULBĖTI

K. Sidaris (pirmas iš dešinės) dainuoja kvartete per LVKD suvažiavimą 1965 m.

„Lakštingala negali nečiulbėti. O parafrazuojant norėtųsi atsakyti: Lietuvis negali nedainuoti. Tokia lietuvio prigimtis, jo būdas neleidžia nesidžiaugti ir liūdėti. Lietuviška aplinka, kurioje praleidau vaikystę, Suvalkų gimnazijos lietuviška klasė, bendra-klasių į sąsiuvinį atminimui surašytos dainos: „Lietuviais esame mes gimę“, „Kad dainius būčiau“... skatino mane daug ką apmąstyti. Supratau, kad negaliu likti abejingas savo krašto žmonėms, gimtajai kalbai, Tėvynei. O mokytojo pareiga skatino nešti saviškiams lietuvišką žodį, šviesą, kultūrą“. Tai Konstantino Sidario žodžiai, išsakyti jo knygelėje „Lietuviai negali nedainuoti“. Knygelėje pateikiama tik trumpa kultūrinė apžvalga, bet apie šį asmenį galima būtų parašyti visą knygą. Turbūt nerasime mūsų krašte kito žmogaus, kuris tiek savo gyvenimo metų, energijos ir sveikatos būtų atidavęs švietėjiškai, kultūrinei veiklai. Tai visų pirma mokytojas, mokyklų direktorius, statybų organizatorius, bet taip pat chorų vadovas, spektaklių režisierius, estrados dainininkas, liaudies dainų atlikėjas ir mokytojas, dainų melodijų kūrėjas. Mokytojaudamas Vidugiriuose, Vaitakiemyje ir Punske pasireiškė kaip geras pedagogas ir kultūros veikėjas, įnešęs svarų indėlį į mūsų krašto kultūrinį gyvenimą.

Vartau keturių ansamblių ir Vaitakiemio mokyklos statybos kroniką ir stebiuosi, iš kur tiek tautinio sąmoningumo, drąsos ir visų pirma jėgų tokiai plačiai veiklai. Duona pelnyta mokykloje, o visas laisvalaikis skirtas lietuviškai veiklai – visų pirma dainai. Jo skambus balsas gerai tiko ir estradinėms, ir liaudies dainoms. „Augau kartu su mama ir močiute. Pirmas dainas išgirdau iš močiutės lūpų, kuri dainuodavo linus verpdama ar kitą darbą dirbdama. Ji dainuodavo, o aš kartodavau. Tada dar buvo daug dainuojama vakaruškų ar kitų suėjimų metu. Patikdavo dainuoti būryje, kai daina dažniau galingai suskamba. Visos dainos mano mėgstamos, bet labiau prie širdies turbūt karinės, patriotinės.“

Mokyklos suole

Konstantinas Sidaris gimė 1936 m. vasario 26 d. Klevų kaime. Būdamas 7 metų su mama nuėjo į Borisuvką, o iš ten besislapstydami nuo vokiečių žandarų jie perėję sieną pasiekė Lazdijus. Ten gyveno dėdė, kuris turėjo restoraną. Jis priėmė atvykusius pas save. Ten Konstantinas baigė pirmą klasę, bet grįžus į Klevus vėl pradėjo mokslą nuo pirmos klasės, nes ten vaikus skirstyta pagal ūgį. Persikėlus į Paliūnus mokėsi Pristavonyse, o vėliau Vidugiriuose. 1949 m. kartu su motina persikėlė pas dėdę Vincą į Žiemenų kaimą netoli Benkaimio. Būdamas 7 klasėje, žengė pirmuosius pedagogo žingsnius. Kaip geriausiam mokiniui, jam buvo patikėta mokyti matematikos 4 klasėje (susirgus mokytojui) ir mokyti rašto kaimo žmones.

Baigęs 7 klasę ir neįstojęs į Gižicko gimnaziją, pradėjo mokytis Vengožavo amatų mokykloje. Mielai mokėsi visų teorinių dalykų, bet neįsivaizdavo savęs prie staklių. Susiradęs ir pradėjęs lankyti aviamodeliuotojų klubą, nusprendė savo ateitį susieti su aviacija. Ši svajonė neišsipildė, nors egzaminai į lakūnų mokyklą Vroclave buvo išlaikyti. Komisija, tikrindama sveikatą, rado ausyje randą. Nepavyko tapti ir lėktuvų mechaniku Olštine. Nulėmė turbūt giminaičių politinės pažiūros. Teko vėl grįžti į amatų mokyklą. Ją baigus pavyko įstoti į 9 lietuvišką klasę Suvalkuose. Neteko studijuoti Vilniuje, nes reikėjo padėti sunkiai dirbančiai motinai. Tuo metu darbo mokyklose netrūko.

Darbas mokyklose

Pirmieji žingsniai atvedė Konstantiną į Vidugirius. Tuomet ten buvo tik 4 lietuviškos klasės, visos įsikūrusios pas ūkininkus. Pradėjus vadovauti mokyklai pavyko suorganizuoti dar 3 klases, o mokykla persikėlė į naujas patalpas. Vidugiriuose jis išbuvo šešerius metus.

1963 m. Konstantinas Sidaris persikėlė į Vaitakiemį. Kartu pasiėmė savo motiną ir tetą Ievą. Pirmiausia apsigyveno pas Justiną Kereišį, o vėliau pas Joną Aleksą. Vaitakiemyje praleido 16 metų. Tai buvo patys aktyviausi ir reikšmingiausi metai Konstantino ir Vaitakiemio bendruomenės gyvenime. Tuo metu kaimo mokykla veikė net trijose vietose. Sudėtinga mokiniams ir mokytojams buvo keliauti iš vienos vietos į kitą. Mokiniai per ilgąją pertrauką dar bėgo į biblioteką, kuri buvo įsikūrusi pas Berneckus.

Statybos reikalais pradėta rūpintis dar 1969 m. Iš pradžių gautas leidimas statyti kultūros namus. Praėjus keliems mėnesiams pasikeitė įstatymai ir jau buvo galima statyti mokyklą. Statybos darbai pajudėjo liepos 11 d. Mokykla pastatyta palyginti greitai – per dvejus metus. Nors kaimo žmonės vežė žvyrą, akmenis ir labai sąžiningai dirbo prie statybos, bet daugiausia stengtis teko kaimo seniūnui Jonui Babkauskui ir mokyklos direktoriui Konstantinui Sidariui.

1979 m. jam pasiūlyta persikelti į Punską ir vadovauti Punsko mokyklai (iš pradžių eiti direktoriaus pavaduotojo pareigas). Tai buvo paskutinė gyvenimo stotelė. Konstantinas apsigyveno licėjaus bendrabučio nemažame bute, bet visą laiką gailėjosi palikęs Vaitakiemį.

Kultūrinė veikla.

Vidugirių „Rūta“

Pradėjęs dirbti Vidugirių mokykloje aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. „Jaučiau lietuvio mokytojo pareigą ne tik gerai išmokyti vaikus, bet ir skleisti lietuvišką dvasią už mokyklos sienų. Todėl vos pradėjęs dirbti mielai priėmiau A. Nevulio pasiūlymą dalyvauti K. Sajos vaidinime „Septynios ožkenos“, o jau kitais metais imtis vadovo pareigų statant Maironio „Nelaimingos Dangutės vestuves“. Vėliau buvo Rimkevičiaus „Vandens lelija“, o už spektaklį „Pilėnų kunigaikštis“ paskirta III vieta Tautinių mažumų susitikime Varšuvoje.“

Buvo įprasta, kad po spektaklių pasirodydavo dar dainininkai ir šokėjai. Dirbdamas su Vidugirių kaimo saviveiklininkais, Konstantinas priklausė ir mokytojų šokių grupei, kuriai vadovavo Petronėlė Babkauskaitė iš Vaitakiemio.

Kultūrinis darbas

Vaitakiemyje

Į Vaitakiemį atėjo po sunkių asmeninių išgyvenimų, nusistatęs neprasidėti su saviveikla. Po poros mėnesių jį susitikęs kaimo seniūnas Jonas Babkauskas pradėjo aiškinti, kad šį kaimą reikia atgaivinti ir pradėti meninę veiklą, nes čia yra gabių ir susipratusių žmonių. „Jeigu jau kaimietis supranta kultūros poreikį, tai man tuo labiau reikėtų suprasti“, – pamanė tada mokytojas ir ankstesnę nuostatą netrukus pakeitė.

Pirmojo organizacinio susirinkimo metu nutarta įkurti ansamblį, kurio veiklai išrinkti du pagalbininkai: Jonas Babkauskas ir Romualdas Kmieliauskas. Pasirinkta P. Gužučio pjesė „Kauno pilies išgriovimas 1362 m.“. Spektaklis parodytas Broniaus Kuosos kluone. Be vaidintojų, susibūrė ir dainininkų grupė, kuri atlikdavo lietuvių liaudies ir kitokias dainas. Už gerą pasirodymą Lietuvių visuomeninė kultūros draugija pakvietė į ekskursiją po žavų Suvalkų kraštą. Daugelis pirmą kartą pamatė Šveicarijos pilkapius ir kopė į Šiurpilio piliakalnį.

Parvykus į Vaitakiemį Romualdas Kmieliauskas pareiškė: „Mokytojau, mes labai pageidautume ir kitais metais statyti vaidinimą“. Šitam pasiūlymui buvo karštai pritarta ir 1964 m. pastatyta Dauguviečio 3 veiksmų komedija „Žaldokynė“. Susibūrė gausi dainininkų vyrų grupė ir kaimo kapela. Kapeloje grojo Julijonas Babkauskas, Antanas Valinčius, Petras Pykys, Kęstutis Kraužlys ir Konstantinas Sidaris. Labiausiai visi įsiminė vyrų dainas: „Pajūriais, pamariais“ ir „Naktigonių dainą“, kurios ne kartą buvo atliekamos.

Kitais metais pavyko suburti moterų sekstetą (Ona Kuosienė, Magdė Gaidinskienė, Ona Pykienė, Marytė Berneckienė, Cilė Šliaužytė, Onutė Pečiulytė). Vyrai susibūrė į du kvartetus (Julijonas Babkauskas, Juozas Vaicekauskas, Jonas Jurkiūnas, Antanas Vaškevičius bei Jonas Babkauskas, Algirdas Jurkiūnas, Jurgis Kmieliauskas, Konstantinas Sidaris). Į pasirodymą atvyko pilnas kluonas žmonių. Vėliau dainuota ir grota Žagariuose, sąskrydyje Burbiškiuose.

„Dzūkija“

Vaitakiemio ansambliečių pasirodymai buvo labai gerai žiūrovų vertinami, todėl 1965 m. Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius Eugenijus Petruškevičius pasiūlė prie Vaitakiemio ansamblio prijungti dar Ožkinių, Punsko ir kitų kaimų artistų grupes ir sudaryti reprezentacinį ansamblį, kuriam vėliau suteiktas „Dzūkijos“ vardas. Jau tais pačiais metais „Dzūkija“ paruošė savo pirmąjį koncertą. Ansamblio repertuarą sudarė lietuvių liaudies ir kitokios dainos. Koncertas labai patiko visuomenei. Padrąsinti sėkmės savame krašte, ansambliečiai išvyko su koncertais pas ukrainiečius į Goldapės apskritį. Tą pačią vasarą aplankė ir baltarusius Hainuvkos apylinkėje. Spalio 31 d. choras iškilmingai pradėjo IV Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos suvažiavimą.

Labai sėkmingai pradėjęs koncertinę veiklą, choras pradeda irti, bet 1967 m. paskatinti ukrainiečių kvietimo, patys aktyviausi choristai vėl ima burtis ir repetuoti Punsko lietuvių kultūros namuose. Į koncertinę kelionę pas ukrainiečius išsiruošia ne tik Dzūkijos choras, bet ir kiti kolektyvai. Grįžę namo saviveiklininkai aplanko ir savo kraštą. Suruošiamas koncertas Aradnykuose (turėjęs didelį pasisekimą).

Choras išgyvena klestėjimą ir nuopuolius. Labai sunkūs jam 1968 m., nes bendradarbiavę ansambliečiai pasitraukia. Choras neišyra ir sugeba surengti dainų vakarą. Kitais metais ansamblis sustiprėja, ateina naujų žmonių. Pasirodo Punsko mokykloje. Tokio pasirodymo, anot punskiečių‚ dar nebuvę. Po sėkmingo koncerto „Dzūkija“ vėl išvyksta į gastroles. Aplanko Vaitakiemį, Žagarius, Kreivėnus, Seinus, Klevus, Vygrius. Dainuoja Klevuose per sąskrydį. 1970 m. dalis ansambliečių svečiuojasi pas Slupsko lietuvius. Pakeliui aplanko Malborką, Gdanską ir Gdynę.

Ir vėl ateina sunkūs metai. Mokykliniam jaunimui draudžiama lankyti chorą, prastai lankomos repeticijos, bet šie sunkumai vadovui Konstantinui Sidariui pažįstami iš seniau ir jis žino, kaip juos nugalėti. Su didele energija ima burti apie save naujus žmones, skatinti senus choristus, ir 1971 m. choras „Dzūkija“ vėl atgauna pirmykštes jėgas. Koncertui paruošiamos 23 dainos. Be dainų, dar du monologai ir feljetonas. Ir vėl kelionė į Lenkijos gilumą, pasirodymas sąskrydyje Burbiškiuose, koncertas LVKD suvažiavimo metu.

Didžiausią džiaugsmą ir laimę choras išgyveno 1972 m., kai kirtęs geležinę uždangą išvyko koncertuoti į Lietuvą – Lazdijų rajoną. Tai buvo pirmas mūsų krašto ansamblis, apsilankęs ir koncertavęs Lietuvoje. Nuo 1977 m. choro vadovui K. Sidariui į pagalbą atėjo tuometinis kultūros namų dir. Jonas Vaina.

Su Seinų saviveiklininkais

Gyvenant ir dirbant jau Punske teko pagelbėti Seinų choristams. 1980-82 metais Konstantinas važinėjo į Seinus į saviveiklininkų choro repeticijas. Ansamblis sėkmingai pasirodė sąskrydžiuose, koncertavo Dusnyčioje. Atėjus dirbti Astai Veverskytei Seinų choras virto labiau liaudišku ansambliu.

Mokytojų ansamblis

„Kartą Seinuose ties knygynu sutikau mokytoją Joną Pajaujį. Jis, tarp kitko, sako: būtų gerai įsteigti mokytojų ansamblį. Aš jam pritariu, bet kalbomis ir baigiasi. Ir štai 1967 m. žiemą, sausio 22 d., vyksta Seinuose mokytojų pasitarimas. Kalbama įvairiais klausimais. Diskutuojama, kaip palaikyti lietuviškumą mūsų krašte, kodėl lietuviai abejingi savo tautybės atžvilgiu, kodėl Punsko vidurinėje mokykloje nepasireiškia joks stipresnis lietuviškumo palaikymas. Ir čia staiga Danutė Grabauskaitė – Punsko vidurinės mokyklos mokytoja sako: „Žinot ką? Organizuokim Punske mokytojų chorą“. Momentas buvo labai palankus. Atsakingi už chorą tapome Danutė ir aš.“

Susirinko nemažas būrys mokytojų. Moterims vadovavo Danutė, o vyrams Konstantinas. Vadovai vienas kitą palaikydavo, ypač Danutė mokėjo paguosti dėl repeticijų nelankymo ar kitų laikinų nesėkmių. Per gana trumpą laiką pavyko paruošti nemažai dainų: „Mergužėle lelijėle“, „Po aukštus kalnus vaikščiojau“, „Tykus buvo vakarėlis“, „Karvelėli mėlynasai“, „Per tėviškės žemę“, „Lopšinė“, „Baltijos bangele“, „Ta mūs seselė“, „Ein bernelis“, „Ramovėnų maršas“.

Mokytojų choras vis labiau susigyveno, buvo rengiami ne tik koncertai, bet ir įvairios išvykos į aplinkines vietoves ir tolimesnius kraštus. Motociklais keliauta į Rytprūsius, Šventaliepės apylinkes, ieškota Vytauto akmens. Mokytojų choras darėsi vis populiaresnis. Tai rodė gauti kvietimai koncertuoti Punske, Navinykuose, Seinuose, Aradnykuose. Pasiekti Banie Mazurskie, Stančikai, Goldapė.

Mokytojų chorui priklausė Punsko ir Seinų apylinkių mokytojai: Birutė Radzevičiūtė, Apolonija Škarnulienė, Ieva Sidarienė, Petronėlė Savickaitė, Elena Nevulienė, Danutė Grabauskaitė, Jonas Pajaujis, Valentas Čėpla, Leonardas Jonuška, Alfonsas Marcinkevičius, Jurgis Valinčius, Gediminas Kraužlys, Algirdas Nevulis, Antanas Šliaužys. Šis kolektyvas gyvavo tik dvejus metus, bet paliko gilų pėdsaką kultūriniame gyvenime ir buvo gerai įvertintas Lenkijos valdžios.

„Punia“, „Sūduva“, „Klumpė“

Dar gyvenant Vaitakiemyje Konstantinas Sidaris buvo pakviestas dalyvauti estradiniame ansamblyje „Punia“. Punsko estradinės grupės pradžia siekia 1972 m., kada mokytojas Antanas Šliaužys, LKN išbandęs ką tik įsigytus elektrinius vargonėlius, suburia muzikantų ir dainininkų grupę. Pirmosios dainininkės tai Teklė Bansevičienė ir Aldona Degutytė. 1976 m. prie jų prisijungia Teresė Bansevičiūtė ir Konstantinas Sidaris, kuris lieka ištikimas ansambliui iki jo gyvavimo pabaigos. Visi žiūrovai turbūt labiausiai įsiminę koncertą kompozitoriaus B. Gorbulskio garbei, kur dainuota kartu su Nijole Tallat-Kelpšaite ir Stasiu Liupkevičiumi. „Punia“ dalyvauja LVKD organizuojamuose lietuviškų ir tarybinių dainų koncertuose, pasirodo LVKD plenumų metu, ruošiamos Naujųjų metų sutikimo programos, koncertuojama įvairiomis kitomis progomis. Daug džiaugsmo visiems dalyviams suteikia išvyka į Lietuvą, vėliau – pas Vroclavo lietuvius. 1981 m. „Punia“ dainuoja ir groja Mokslinės lituanistinės konferencijos metu. Visur neapsieinama be skambaus Konstantino balso.

Įsikūrus „Sūduvos“ ansambliui, vadovas Antanas Šliaužys pakviečia ir Konstantiną Sidarį. Ir vėl prabėga ne vieneri metai dainuojant su „Sūduvos“ dalyviais.

Be Konstantino balso neapsieina ir Punsko kaimo kapelos „Klumpė“ dainininkai. Bedainuojant liaudies dainas ir vėl prabėga keletas metų.

„Gimtinė“

Ilgiausias laiko tarpas susijęs su ansambliu „Gimtinė“. Tai Konstantinui nauja patirtis ir nauji išbandymai, bet po kelerių metų jis tampa šio folkloro ansamblio siela ir vedančiuoju. Išsibarsčius vyresniosios kartos dainininkams pradeda mokyti dainų naudodamas užrašytas melodijas. Vyrauja savo krašto dainos, bet pasitaiko patriotinių, partizaninių ar giesmių iš kito krašto. „Gimtinės“ ansamblyje Konstantinas Sidaris dalyvavo daugiau kaip 15 metų. Dainavo ir mokė tol, kol pajėgė, kol leido sveikata. Tai buvo jam lyg antri namai, dėl kurių buvo linkęs keisti gyvenimo būdą. Dalis ansambliečių buvo kartu su juo iki paskutinių gyvenimo akimirkų. Apie dalyvavimą „Gimtinėje“ jis rašęs: „Smagu čia susitikti su žmonėmis, pabendrauti. Repeticijos galėtų vykti ir dažniau, nes daina suteikia man jėgų gyventi“.

Dainų melodijos

Konstantino Sidario mokomų dainų repertuaras labai platus. Tai liaudies (meilės, vestuvinės, partizanų, karinės) dainos, Lietuvos kompozitorių (Bražinsko, Raudonikio, Juozapaičio, Balsio, Gaižausko...), Vakaruose išleistos išeivijos autorių paruoštos ir savos kompozicijos. „Aušros“ išleistoje knygelėje „Lietuviai negali nedainuoti“ yra 10 dainų, kurioms melodijas sukūręs Konstantinas. Tai visų pirma partizanų dainos iš knygos „Laisvės kovų aidai“, „Tėvynė“ (A. Sitarskienės žodžiai), „Motinėlė palydi sūnelį“. Kitos dažniausiai užrašytos iš „Gimtinės“ ansambliečių.

Konstantinas dainavo visą gyvenimą. Gal tik pastaruosius kelerius metus neišvydome jo scenoje, nes jau neleido sveikata. Tačiau vis dar pagrodavo ir padainuodavo draugams atėjus, kad vienatvės dienos nebūtų tokios liūdnos.

Iškeliavo iš šio pasaulio prieš pat Visus šventuosius, spalio 31 d., dar nepradėjus aušti. Paliko dukrą Romutę, kurią dar suspėjo „atrasti“ ir atverti širdį. Paliko visą būrį savo mokinių, bendradarbių. Sunku būtų suskaičiuoti visus, su kuriais dainuota, šokta. Didžiausias būrys taip pat jo mokinių, kuriuos mokė dainuoti choruose, vokalinėse grupėse, mokyklos ansambliuose. Didelė artistų grupė, su kuriais pastatytas ne vienas spektaklis. Gal ne visi spėjo ateiti atsisveikinti ir išlydėti į paskutinę kelionę, bet atminty tegul lieka skambios dainos ir geri darbai, nuveikti mūsų lietuviško krašto labui.

Grįžtant į a. a. Konstantino Sidario jaunystės ir vėliau jau brandos amžiaus metus norėtųsi pakartoti jo žodžius:

„Anuomet mūsų krašte viešpatavo lietuviška dvasia, reiškėsi pačios gražiausios mūsų žmonių savybės: meilė dainoms, linksmumas, nuoširdumas, taurumas, pasitikėjimas kitais. Žmonės su viltimi žiūrėjo į savo tautinę ateitį, jautėsi laimingi ir vie-ningi. Visa tai toli praeityje (...)“. Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad:

„Kada mes vienybėj,
Tikroje brolybėj
Gyvensim laimingai, šventai,
Kits kito neskriausim,
Silpniausius atjausim,
Mylėsim, broliai ir sesės, tvirtai“.

Aldona VAICEKAUSKIENĖ

Rašant straipsnį naudotasi K. Sidario rašytomis kronikomis, LKN kronikomis, K. Sidario „Lietuviai negali nedainuoti“ („Aušros“ leidykla, 2001), A. Vaicekauskienės „Gimtinės“ dainos ir žmonės“ („Aušros“ leidykla, 2008).